301 Moved Permanently


nginx
Forumas.Sodininkų.info • Temos rodymas - Žąsų auginimo enciklopedija: auginimas, šerimas, girdimas

Žąsų auginimo enciklopedija: auginimas, šerimas, girdimas

PAsidalinsiu su jumis savo daugiamete patirtimi, jei kils klausimų ar norit ką pridėti drąsiai rašykit temoje, pasistenksiu atsakyti ;)

Paveikslėlis
Žąsų veislės:

ITALIŠKOSIOS ŽĄSYS
Šios žąsys išvestos Italijoje. Plunksnos baltos, galva vidutinio dydžio, kaklas trumpas, storas. Kūnas horizontalus, nedidelis, krūtinė plati. Snapas ir kojos oranžinės spalvos. Žąsų svoris 5,5-6 kg, žąsinų -6-7 kg. Itališkosios žąsys labai dėslios: 45-55 kiaušiniai, o per du ciklus sudeda 70-80 kiaušinių. Kiaušiniai sveria 140-170 g. Iš padėtų perinimui išsirita 65-70 proc. jauniklių. Jie labai greitai auga ir 9-10 savaičių sveria 4-4,2 kg. Žąsims būdingas stiprus perėjimo instinktas, ypač trečiaisiais ir ketvirtaisiais perėjimo metais. Itališkosios žąsys tinka kepenėlių auginimui.

REINO ŽĄSYS
Jas dažnai vadina vokiškosiomis žąsimis, nes veislė išvesta Vokietijoje.
Žąsys vidutinio dydžio, plunksnos baltos, prigludusios prie kūno. Galva nedidelė, kaklas vidutinio ilgumo, krūtinė plati ir gili. Ant pilvo matosi nedidelė odos klostė. Snapas ir kojos oranžinės spalvos. Žąsys sveria 5,5-6 kg, žąsinai 6-6,5 kg. Dėslumas - 45-50 kiaušinių, o per du ciklus - 65-80. Išsirita 65-70 proc. žąsiukų. 9 savaičių jaunikliai sveria 3,8-4,0 kg. Auga labai greitai. Tinka kepenėlių auginimui.
Labai gerų rezultatų gauta, kryžminant Reino ir itališkąsias žąsis. Hibridinės žąsys dėslesnės, o mėsa skani.

PILKOSIOS ŽĄSYS
Žąsys stambios, jų didelė galva, trumpas, liesas, oranžinės spalvos su rausvėjančių galiuku snapas. Pagurklio po snapu nėra. Aplink akis oranžinis žiedas, ant galvos - kuodas. Kaklas vidutinio ilgumo, storas. Ant pilvo - dvi riebalinės klostės, sparnai prigludę prie kūno. Kojos raudonos, vidutinio ilgumo, plačiai išžergtos. Plunksnos pilkos su įvairiais atspalviais. Nuo viršugalvio per kaklą link nugaros būna tamsi juosta, krūtinė šviesiai pilka, pilvas baltas. Šoninės plunksnos pilkos ir baltos. Gražiaplunksnes žąsis noriai augina paukštininkai mėgėjai.
Žąsys sveria 5,5-6 kg, o žąsinai - iki 7 kg. Pasitaiko ir labai stambių - iki 10-12 kg. Dėslumas - 35-40 kiaušinių per metus. Išsirita 55-58proc. jauniklių. 8,5-9 savaičių žąsiukai sveria 4-4,5 kg.
Šios veislės žąsys labai atsparios, judrios, gerai peri, puikiai virškina žaliuosius pašarus. Tinka kepenėlių auginimui.


VENGRŲ BALTOSIOS ŽĄSYS

Šie paukščiai stambūs. Plunksnos baltos, galva vidutinio dydžio, kaklas trumpas. Krūtinė plati ir gili. Masyvios trumpos kojos. Snapas ir kojos oranžinės spalvos.
Žąsys sveria 5,5-6 kg, žąsinai - 7 kg. Dėslumas - 35-40 kiaušinių. Išsirita 65-70 proc. jauniklių, kurie nepaprastai greitai auga. 8 savaičių sveria 4,4 kg, o 10 savaičių - 4,8 kg. Priverstinai lesinant, kepenys užauga iki 500 g. Dar didesnių kepenų galima priauginti iš hibridinių žąsų.
Vengrų baltųjų žąsų labai geros kokybės pūkai ir plunksnos. Paukščiai rajus.

Iš kitų stambių žąsų veislių paminėtinos Tūlos žąsys, kurios tinka hibridiniams paukščiams išvesti. Bet jų dėslumas - tik 25 kiaušiniai. Žąsinai sveria 8-9 kg.

Kaip laikyti suaugusias žąsis?
Asmeniniame ūkyje žąsims laikyti lengva pritaikyti bet kokias patalpas. Nesant jų, paukštyną galima pastatyti iš lentų, rąstų ar plytų. Tinka ir populiarūs statybiniai blokeliai. Svarbu, kad žąsidė būtų sausa, švari, gerai vėdinama, t.y. atitiktų sanitarijos normas. Statomos tokioje vietoje, kad pavasarį nesiektų potvynio ir gruntiniai vandenys. Grindys klojamos iš lentų (pakeliant nuo žemės 20 cm), plytelių, plūkiamos iš molio.

Patalpų dydis priklauso nuo paukščių skaičiaus, o šis - nuo laikymo būdo. Jei yra ganykla, o paukštidė - tik nakvynei, tai 1 kv.m laikome 2 žąsis. Jei didžiąją laiko dalį paukščiai praleidžia patalpoje, į kvadratinį metrą skiriame vidutiniškai pusantros žąsies. Laikant žąsis tankiau, blogėja pūkų ir plunksnų kokybė. Nors žąsys - vandens paukščiai, bet jos labai jautrios drėgmei ir skersvėjams. Žąsidėje nuolat turi būti sausa, grynas oras, tada žymiai dėslesnės ir geriau perina kiaušinius. Vienam suaugusiam paukščiui per metus reikia iki 40 kg kraiko. Kraikui tinka susmulkinti šiaudai, pjuvenos, drožlės, durpės ar bet kokia medžiaga, gerai sugerianti drėgmę. Kreikiame, kai patalpa užsiteršia ir grindys ima drėkti. Kartą per metus visą tvartą būtina iškuopti. Geriausia tai daryti vasaros pradžioje, prieš išsiritant jaunikliams.

Paukštidė gali būti neapšildoma. Žiemą temperatūra negali būti žemesnė kaip 0 laipsnių C. Tokią temperatūrą galima palaikyti, jei patalpa sandari, sienos storos, sausa, o ir patys paukščiai išskiria daug šilumos. Žemesnėje temperatūroje laikomos žąsys žymiai vėliau pradeda dėti kiaušinius. Taip galima reguliuoti norimą dėjimo pradžią.

Žiemą saulėtomis dienomis žąsys išleidžiamos į lauką. Šaltu oru -trumpam, ir ne anksčiau kaip nuo 11 vai. Jautriausias yra snapas ir kojos, todėl žiemą paukštyne turi būti sausa. Pasivaikščiojusios sausoj patalpoj, žąsys greitai apšyla, ir nušalimų nepasitaiko.

Pasirūpinkime žąsidės inventoriumi: lesykla, girdykla, kiaušinių dėjimo lizdais. Pastarieji daromi iš lentelių ar faneros. Galima pritaikyti ir medines dėžes, kurios dedamos ant grindų nuošaliausioje ir tamsiausioje paukštyno vietoje. Čia paukščiai jaučiasi ramiau, nesiblaško. Lizdo matmenys: plotis 40 cm, ilgis 60 cm, aukštis 50 cm. Su 10 cm aukščio laipteliu, kad žąsis patogiau įliptų į lizdą. Geriausiai lizdą iškloti medžio pjuvenomis, kurias reikia kas 3 paros pakeisti.

Lizdus įrengiame žymiai anksčiau, neižąsys pradeda dėti, - jos pripranta ir nuo pat pradžios juosededa kiaušinius. Vienas lizdas skiriamas trims žąsims.

Lesalinė daroma iš 2,5 cm storio lentelių. Kad paukščiai nemindžiotų lesalo, viršuje prikalama lentelė, kuri kartu būna ir rankena. Lesalinių turi būti tiek, kad šėrimo metu visos žąsys laisvai prieitų prie lesalo. Lesinant grūdais ar kombinuotaisiais pašarais, lesalą beriame 4 cm storiu, o drėgnais pašarais - apie 15 cm. Mineralinėms medžiagoms įruoštame atskiras lesalines. Lesalo virškinimui reikia smulkaus žvyro arba rupaus smėlio. Todėl paukštidėje turi būti dėžė su smėliu (ypatingai žiemos metu).

Girdykloms tinka įvairūs indai, pagaminti iš nerūdijančio plieno, medžio,keramikos. Girdyklos statomos 40cmaukštyje. Tinkamiausios-su pratekančiu vandeniu. Iš didelio rezervuaro (vandentiekio statinės) vanduo maža srovele leidžiamas tekėti pro girdyklą. Jei laikome nedidelį žąsų pulką, be tokio tipo girdyklų apsieiti neįmanoma. Girdykloms tinka metaliniai ar keramikos vamzdžiai, perpjauti pusiau ir užtaisytais galais. Užtektų ir paprasčiausio kibiro arba dubens, vonelės. Žiemą į girdyklas pilame karštą vandenį, kad neužšaltą.

Prie žąsidės turi būti diendaržis, kurio dydis priklauso nuo žąsų skaičiaus. Vienai žąsiai reikia 10-15 kv.m. Diendaržis būtinai turi būti aptvertas, kad žąsys nenuklystų nuo namų. Jei norime aptverti'žąsis tvenkinyje, tai tvorelės aukštis virš vandens turi būti 0,5 m, o vandenyje - 0/7 m.

Žaliuosius pašarus (žolę, šakniavaisius) galima duoti diendaržyje ėdžių tipo lesalinėse arba dėžėse ar loviuose, nes numestus pašarus ant žemės žąsys sutrypia. Šaltą žiemą sultingus pašarus duokime tik patalpoje.

Vasarą geriausia žąsis laikyti ganykloj ir tik nakčiai parvaryti į paukštyną. Aukštoje žolėje jos neprilesa. Kartais sakoma, kad žąsų negalima leisti į gyvuliams skirtą ganyklą, atseit gyvuliai neėda žąsų nuganytos žolės. Nieko panašaus, pirmasis lietus žąsų išmatas suplauna į dirvožemį, o žolė sparčiai auga, ir ją gyvuliai noriai ėda.

Žąsis galima ganyti ir daržuose, kur nuimtas ankstyvųjų daržovių derlius (ankstyvosios bulvės, žieminiai česnakai, ankstyvieji kopūstai). Liepos mėnesį tokiuose daržų plotuose žąsys noriai renka visas atliekas, žolių šaknis, puikiai išlesinėja varputį, ir daržas iki pat rudens lieka švarus nuo piktžolių.

Žąsys nejautrios temperatūrai. Jos neperšąla, jei paukštyne temperatūra būna 15 laipsnių C, o trumpai gali iškęsti ir 25 laipsnių šaltį.

Kad žąsys nepradėtų per anksti dėti, sausio mėnesį reikia jas laikyti žemesnėje temperatūroje. Intensyvaus dėjimo metu vasario-kovo mėnesiais, paukštyne turi būti ne mažiau kaip 4-5 laipsniai šilumos. Esant žemesnei temperatūrai, žąsys blogiau deda, kiaušiniai gali apšalti ir nebetiks perinimui.

Žąsidei nereikia jokio papildomo apšvietimo, pakanka natūralios dienos šviesos. Jei patalpa belangė, įrengiame dirbtinį apšvietimą, kurį nuo sausio vidurio ilginame kasdien po 1 val. Po savaitės paukštyne turi būti šviesu 14valandų per parą. Šviesa įjungiama 6 val. ir išjungiama 20 val. Apšvietimas turi būti toks, kad 1 kv. m patalpos tektų 5 vatai. Elektros lemputės kabinamos 1,5-2 m aukštyje.

Žąsys kiaušinius deda kas antrą dieną. Juos surenkame ir laikome 5-12 laipsnių temperatūroje švarioj taroj (krepšiuose, kartoninėse dėžėse) gulsčias, sudėtus tik viena eile. Perinimui skirtus kiaušinius pavartome kas trečią dieną, kad trynys nepridžiūtų prie polukštinės plėvelės. Perinimui tinka ne senesni kaip 15 dienų kiaušiniai.

Birželio pabaigoje - liepos pradžioje žąsys nustoja dėti. Šiuo laikotarpiu ganome, gerai lesiname, leidžiame maudytis. Paukščiai pasiruošia naujam dėjimo periodui. Asmeniniame ūkyje, neturint tvenkinio ar baseino, galima į žemę įkasti didesnius dubenis ar voneles, o laikant daugiau žąsų, diendaržyje įrengiame negilų, bet platų griovelį, į kurį nuolat prileidžiame vandens. Žąsys gerai jaučiasi ir negaudamos pasimaudyti. Tuomet svarbu, kad girdyklos būtų didesnės ir stovėtų pavėsyje, kad žąsys galėtų pailsėti prie vandens nuo tiesioginių saulės spindulių. Prie nedidelių tvartų galima pastatyti pavėsinę, įrengti daug girdyklų.

Žąsys būtinai turi judėti ir žiemą. Pasivaikščiojimo laikas priklauso nuo oro temperatūros, kuo šalčiau, tuo trumpiau būna lauke.

Vasarą paukščius saugome nuo perkaitimo, nes gali sutrikti fiziologinės funkcijos: sumažėja žąsų dėslumas, žąsinų - lytinis aktyvumas.

Rugpjūčio mėnesį, taikant tam tikrą režimą, esant geroms lesinimo ir priežiūros sąlygoms, žąsys vėl gali pradėti dėti. Tai bus rudeninis, arba antrasis, dėjimo ciklas, trunkantis 150 dienų.

Rudenį, spalio-lapkričio mėnesiais, pradedame formuoti veislinį pulką. Atrenkame pačius stipriausius, geriausiai išsivysčiusius, tipiškiausius veislei paukščius - žąsų triskart daugiau nei žąsinų. Daugiau dėmesio skiriame žąsinų atrinkimui, nes nuo jų priklausys viso pulko produktyvumas. Likusius paukščius penime mėsai.

Žąsis rekomenduojama laikyti 5-6 metus, nes tik 2-4 metais būna produktyviausios. Žąsinus reikia keisti kas 3 metai.

Gerai, jei pulke yra dviejų ar trijų veislių paukščių. Jie susikryžmina tarpusavyje, gaunamos žymiai produktyvesnės hibridinės žąsys.

Žąsinai būna stambesni už žąsis. Jų galva masyvesnė, kojos stiprios, plačiai išžergtos. Žąsinų balsas gergždžiantis, trūkčiojantis, trimituojantis, o žąsų - skardus, pratisas. Liaudis sako, kad geriausias patinas, kuris sparnų gale turi aiškiai matomas "žirkles" (tai yra dvi plunksneles), todėl jis ir paliekamas veislei.

Paukščių lytį galima tiksliai nustatyti 200-210 dienų amžiuje. Žąsis dedama ant stalo, uodega prilenkiama prie nugaros ir, patempus kloaką (išeinamąją angą), matomas žąsinui spiralės formos, 5-7 cm ilgio lytinis organas, su ryškiais padalinimais.

Stebint žąsų pulką, jau 7-8 mėnesį žąsinukai pradeda "kalbinti" vieną ar dvi žąsytes. Jie paprastai šiek tiek atsiskiria nuo bandos ir vaikšto kartu. Tokias poreles geriausia ir palikti veislei.

Žąsinus reikia atsirinkti rudenį. Veislei tinka tik drąsūs, stiprūs, dideliais sparnais, kuriuose yra ne mažiau kaip 10 didžiųjų plunksnų. Veislei netinka žąsinas, kurį sparnais muša ir veja iš pulko žąsys.

Aktyvus, drąsus žąsinas tuoj pat pastebi mažiausius pasikeitimus pulke. Jis atsiliepia į žąsų šauksmą ir su jomis "susišneka".

Veislei paliekamas žąsis vertėtų išvaryti iš viso pulko po vieną ir stebėti žąsiną. Jeigu į jų gagenimą atsiliepia veislei atrinktas žąsinas, pavasarį bus apvaisinti žąsų kiaušiniai, ir galėsite perinti žąsiukus. Žiemą žąsinus laikykite atskirai, o pavasarį kiekvienas susiranda savo pulkelio žąsis.
kazys
 
Pranešimai: 8
Užsiregistravo: 20 Lap 2016

Pratesimas...

Žąsiukų perinimas
Žąsiukai perinami inkubatoriuje, tačiau dažnai peri ir pačios žąsys arba ldti naminiai paukščiai (vištos, kalakutės, antys). Žąsys ir kalakutės aptupia 9-15 kiaušinių (priklausomai nuo paukščio dydžio), antys -8-10, vištos - 5-7. Perinimui skirtus kiaušinius stropiai atrenkame. Jie turi būti švarūs, taisyklingos formos, lygaus lukšto. Netinka per daug apvalūs ar pailgi, su lukšto defektais, labai dideli (dvitryniai) ar labai maži.

Namų sąlygomis galime pasigaminti prietaisą perinimui skirtų kiaušinių kokybei tikrinti. Iš kartono ar faneros daroma apvali arba keturkampė dėžė su ovaline anga šone (mažesne negu kiaušiniai). Į dėžę, vadinamą ovoskopu, įtvirtiname elektros lemputę taip, kad šviesa būtų nukreipta į ovoskopo angą. Geros kokybės kiaušinį priglaudus prie angos, lukštas vienodai persišviečia, trynys - tamsus, kiaušinio centre, o kartais būna ir arčiau oro kameros. Trynys, sukant kiaušinį, lengvai juda ir sustojęs lengvai grįžta į pirmykštę padėtį. Baltymas tirštas, be jokių dėmių. Jei sukant trynys glaudžiasi tik prie vienos kiaušinio pusės, toks kiaušinis perinimui netinkamas.

Nuo kiaušinio dydžio priklauso išsiritusio žąsiuko svoris. Iš mažų kiaušinių jaunikliai išsirita lengvesni ir šiek tiek anksčiau.

Kovo pabaigoje, balandžio mėnesį žąsys pradeda ruoštis perėjimui. Padėjusi paskutinį kiaušinį, žąsis ima nuo savęs pešti pūkus ir jais iškloja lizdą. Nuo lizdo ji jau nebelipa, o prisiartinus žmogui, plaka sparnais ir šnypščia. Jei pabaidyta žąsis išlipa iš lizdo, tai perėti jos geriau nepalikti. Geriau peri senesnė žąsis ir tame lizde, kuriame ji dėjo kiaušinius. Perstačius lizdą j kitą vietą, žąsis gali nustoti perėti.

Kai perekšlė išlipa iš lizdo pasivaikščioti ir palesti, tuomet lizdą sausai išklojame, užkamšome plyšius ir vakaresunešame visus likusius kiaušinius. Jei žąsis tikrai perės, tai suneštuosius kiaušinius susižeria po savimi ir tol tvarkosi, kol visus paslepia po plunksnomis. Jei toje pačioj e patalpoje peri daugiau žąsų, tai lizdai atskiriami aukšta tvorele, kad žąsys viena kitos nematytų. Lizdas turi turėti sieneles iš trijų pusių. Jei lizdų neatskiriame pertvaromis, tai, išlipusios palesti, žąsys kartais sumaišo lizdus, pradeda tarpusavyje muštis. Perėjimo metu kitos žąsys į patalpą neleidžiamos. Prie lizdų pastatome lesalines, girdyklas, dėžę su žvyru.

Sušilusius kiaušinius žąsis ima vartyti ir stumdyti. Mat gemalai greit perkaista, o centre po žąsimi kiaušiniai karštesni, šonuose -vėsesni.

Perėjimo laikotarpiu patalpoje turi būti ramu, nuolat išvėdinta, šilta (12-14 laipsnių C). Reikia tikrinti, kad lizde neatsirastų pelėsių, išimti sumindžiotus, įtrūkusiais lukštais kiaušinius ir išmatas.

Perėjimo metu reikia žąsis lesinti tik sausu lesalu: pilnaverčiais grūdais, kombinuotaisiais pašarais. Drėgnų pašarų neduodame tik todėl, kad žąsys neišteptų kiaušinių. Jei kiaušinio lukštas nešvarus, užkemšamos kvėpavimo poros ir į vidų gali patekti infekcija.

Lizdą tvarkome tik tada, kai žąsis išlipa pasivaikščioti, palesti. Tai trunka apie 20 min.

Po 10-11 perėjimo dienos kiaušinius tikriname prieš šviesą (jau minėtoje kartono dėžėje). Apvaisintų kiaušinių trynyje matomas tamsiai raudonas taškas (gemalas), nuo kurio į visas puses pasiskleidę plonos raudonos linijos (kraujagyslės). Neapvaisintuose kiaušiniuose tamsaus taško nebūna, todėl juos iš lizdo išimame. Antrą kartą kiaušinius tikriname 27 perėjimo dieną. Šiuo metu kiaušinyje matomas paslankus tamsus kauburėlis. Kiaušiniuose su žuvusiu gemalu matyti tik vientisa tamsi dėmė. Tokius kiaušinius taip pat išimame iš lizdo.

Jei perinti žąsis neturi kur išsimaudyti, nuo 15-16 dienos kiaušinius apipurškiame 39-40 laipsnių C temperatūros vandeniu. Tada lukštas suminkštėja ir lengviau išsikala žąsiukas. Pradžioje purškiam kas antrą dieną, o vėliau - kasdien, kada žąsis išlipusi iš lizdo. Po 28 dienų iš kiaušinio pasigirsta cieksėjimas, 29 dieną žąsiukas prakala lukštą, o 30-ąją - išsirita.

Žąsiukų išsiritimo metu žąsis būna labai nerami. Jauniklius iš lizdo išimame tik galutinai atsiskyrusius nuo lukšto, apdžiūvusius ir laikome šiltoj pataljpoj (26-28laipsnių C temperatūroje), kol išsirita paskutinis žąsiukas. Žąsys peri 30 dienų, bet gali būti vienos dienos paklaida. Jei prasikalęs jauniklis per 2 paras neatsiskirianuo lukšto, - jam padedame. Jei nesimato kraujo, atsargiai laužome lukštą, kol jauniklis atsipalaiduoja. Negalima per jėgą ištraukti jo iš lukšto. Išsiritus paskutiniam jaunikliui, vakare vėl visus sunešame atgal į lizdą. Jokio papildomo šildymo nereikia. 2 paras laikome patalpoje ir į lauką neleidžiame.

Jei kiaušinius peri kalakutė ar višta, viską atliekame taip pat. Perindami inkubatoriuje, laikomės instrukcijų, kurios kiekvienos markės inkubatoriui yra skirtingos.

ŽĄSIUKŲ AUGINIMAS
Žąsiukų auginimo patalpa turi būti šilta, šviesi, sausa, gerai vėdinama. Ją gerai išvalome nuo senų teršalų, išdezinfekuojame 2 proc. kaustinės sodos tirpalu. Grindys išklojamos 3-5 cm storio kraiku (šiaudais, pjuvenomis). Kraikas visą laiką turi būti sausas, sušlapusį tuoj pat pakeičiame.Iki 10 dienų amžiaus jauniklius girdome iš automatinių girdyklų, o jų nesant įrengiame iš litrinių ar trilitrinių stiklainių: indas pripilamas vandens ir apverčiamas į lėkštutę. Jei po stiklainio kraštais padėsime 1 cm aukščio medines kaladėles, vandens lygis lėkštelėje nesikeis. Kiek žąsiukai išgers iš lėkštelės vandens, tiek jo pasipildys iš stiklainio. Be vandens jaunikliai negali būti nė vienos dienos, nes sumažėja svoris ir reikia 10 dienų prarasto svorio priaugimui per dieną. Girdyklos plaunamos kasdien. Po dviejų savaičių įrengiame paprastas, mažas girdyklas iš metalo, medžio ar plastmasės, o vėliau - didesnes.

Iki 1 mėnesio amžiaus viename kvadratiniame metre laikomi 8 jaunikliai, o nuo 1 iki 2,5 mėn. - 4. Laikant daugiau žąsiukų, jie auga netolygiai.

Auginant jauniklius be žąsies, juos papildomai šildome elektros lempomis. Normaliam žąsiukų vystymuisi reikia tinkamo mikroklimato.
Paveikslėlis

Jeigu patalpoje tinkama temperatūra - žąsiukai budrūs, laksto, noriai lesa, miega grupelėmis po 3-5, kai per daug karšta - išžioti snapai, nuleisti sparnai, tingumas, troškulys. Ilgai laikomi aukštoje temperatūroje jaunikliai pasidaro neatsparūs ligoms. Jei patalpoje šalta, jaunikliai spiečiasi j pulką, mindo vienas kitą, nelesa.

Jei jauniklius perkame iš paukštyno inkubatoriaus, tai pirmas dienas reikia juos laikyti 3laipsniais aukštesnėje temperatūroje.

Asmeniniuose ūkiuose žąsų paprastai auginame nedaug, todėl patalpoje užtenka natūralios ventiliacijos (durys, langai). Jeigu auginame keletą šimtų jauniklių, būtina aktyvioji ventiliacija.

Žąsiukų vystymuisi ir augimui didelės įtakos turi patalpų apšvietimas, kuris pirmosiomis dienomis būtinas visą parą. Nakties metu paliekame šviesos, kad matytųsi lesyklos ir girdyklos. 15-30dienų amžiaus žąsiukams dienos ilgumas 12-14 val., o vėliau šviesą nakčiai išjungiame.

Silpnus, nejudrius, su neužgijusia bambagysle jauniklius laikome atskirai, kol sustiprės. Jei žąsiukas silpnai stovi ant kojų, reikia jam padėti. Normaliai stovintį jį surišame minkšta juostele ar marle ir išlaikome 2-3 dienas.

Kai žąsiukus augina perekšlė, rūpesčių žymiai mažiau. Jau trečią dieną, jei gražus oras, juos galima išleisti į lauką. Žąsys gerai vedžioja ir inkubatoriuje išperintus žąsiukus, kuriuos galima prijungti prie 7-10 savųjų pulkelio. Žąsis gali vedžioti iki 25 žąsiukų. Prie naujos šeimos leidžiama prieiti žąsinui, kuris su malonumu globoja visus jauniklius, mokina pešti žolę, ieškoti maisto. Žąsiukai tarpusavyje irgi sutaria: stipresni palaukia lėčiau žingsniuojančių arba jiems užleidžia vietą prie lesyklų.

Be žąsies auginamus jauniklius saulėtą dieną išnešame į lauką ir laikome pievelėje 20-30 minučių. Vėliau laiką ilginame, ir jie ištisą dieną gali praleisti lauke. Nuo 8-10 d. jauniklius leidžiame prie vandens telkimo maudytis. Lietingomis dienomis laikome patalpoje, nes sušlapę pūkai neapsaugos nuo šalčio.

Stebėdami jauniklius, jų judrumą, svorio augimą, išsivystymą jau iš anksto galime planuoti, kuriuos paliksime veisliniam pulkui.

Žąsiukų jauniklių lęsinimas
Jauniklius pradedame lesinti, tik jiems apdžiūvus, 6-7 kartus per parą. Pirmosiomis dienomis geriausia duoti maltų kukurūzų, kviečių, miežių, žirnių, ant viršaus užbarsčius susmulkintais kietai virtais kiaušiniais. Girdome virintu, vos rausvu nuo kalio permanganato vandeniu. Po 3-4 dienų galima lesinti drėkintais pašarais, į kuriuos primaišome smulkiai tarkuotų morkų, varškės, rūgštaus pieno, susmulkintų dilgėlių ar dobilų.

Lesalai negali būti skysti. Jaunikliai noriau ir daugiau lesa drėgnus pašarus, tačiau jie greitai sugyžta, todėl jų ruošiama tik tiek, kiek žąsiukai sulesa per 30-40 min.

Drėgnais pašarais žąsiukus lesiname2 kartus per dieną. Pirmosiomis dienomis - išbrinkintais žirniais (susmulkintais), sumaišytais su virtais kiaušiniais ar žole. Žolė pjaunama tik prieš pat lesinimą, kad nepra ras i ų daug vitaminų, ir susmulkinama 0,5-1,5 cm ilgio. Žąsiukams reikia duoti ir mineralinių medžiagų: druskos, kreidos, trintų moliuskų geldelių, kaulų miltų, trintų kiaušinių lukštų. Labai gerai trikalcio fosfatas, kurio gausimeveterinarinėjevaistinėje. Mineralines medžiagas sumaišome su žvyru ir supilame į atskirą lesyklą.

Jau 3 savaičių žąsiukai gali ganytis. Auginamiems mėsai (pjaunami 2-2,5 mėn.) 1-3 savaičių jaunikliams per parą sulesiname 50 g grūdų ir 200 g žolės. Nuo 3 iki 10 savaičių - 220-250 grūdų ir 600 g žolės. Nupjautą žolę reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spinduliių, nes ji greit vysta ir praranda dalį vitaminų. 3 savaičių jauniklius pratiname lesinti virtomis bulvėmis, kuriomis galima pakeisti 30 proc. grūdų.

Per 60-70 dienų vienam žąsiukui užauginti reikia vidutiniškai 10-13 kg grūdinių ir baltyminių pašarų, 25-30 kg žolės. Žąsiukai sveria 4-4,5 kg. Taigi 1 kg priaugti reikia apie 2,5-3 kg koncentruotųjų ir 6-8 kg žaliųjų pašarų.

Žąsys labai mėgsta kiaulpienes, jaunas dilgėles, liucerną, motiejukus. 5-10 cm aukščio žolę paukščiai mielai peša, o aukštesnę -nušienaujame.

Jauniklius papildomai lesiname tik 3 kartus per dieną, o vėliau - du kartus. Gerose ganyklose, kur daug ankštinių žolių, papildomą lesinimą sumažiname 40-50 proc. Ražienose besiganantiems žąsiukams galime visai neduoti grūdų.

Minėtos lesinimo normos orientacinės, reikia atsižvelgti į turimus pašarus, paukščių įmitimą, kūno sudėjimą.
kazys
 
Pranešimai: 8
Užsiregistravo: 20 Lap 2016

Pratesimas...

Suaugusių žąsų lesinimas
Asmeniniuose ūkiuose galima naudoti pigius vietinės kilmės augalinius pašarus - žolę, morkas, bulves, kopūstlapius, burokų lapus, iš jų pagamintą silosą.

Žąsų lesalų sudėtis priklauso nuo paukščių produktyvumo, metų laiko ir nuo turimų pašarų. Kiaušinių dėjimo ir perėjimo metu žąsis būtina lesinti pilnaverčiais pašarais: geriausia avižomis, nes nuo kviečių ir miežių (duodant grūdais) jos labai greitai nutunka, deda mažiau kiaušinių, kurie dažnai būna neapvaisinti. Jeigu žąsys nutukusios, tai prieš dėjimą reikia duoti daugiau žolės miltų, pašarinių runkelių, morkų, bulvių. Bulves galima duoti ir susmulkintas nevirtas. Dėjimo laikotarpiu žąsis lesiname 3-4 kartus, iš jų du kartus - drėgnais pašarais. Nakčiai duodame grūdų. Žąsys nejaučia lesalo temperatūros, gali, sulesę karštų bulvių, susirgti ir net nugaišti, todėl lesalas turi būti atvėsintas.

Pateikiu racioną 5-5,5 kg svorio žąsiai (pašarai gramais).
Paveikslėlis

Kiaušinių kokybė ir maistingumas priklauso nuo pašarų kokybės ir sudėties.

Anksti pavasarį, vos pasirodžius pirmajai žolei, žąsis išleidžiame ganytis. Jaunos sultingos žolės jos gali sulesti iki 1 kg. Susmulkinta žolė gali būti duodama su koncentratais. Jaunoj žolėj daug virškinamųjų proteinų, ir savo sudėtimi ji artima koncentruotiesiems pašarams, o žolės biologinės savybės net geresnės, nes daug amino rūgščių, vitaminų ir mineralinių medžiagų. Jaunoje žolėje daugiausia ir karotino. Šios visos medžiagos teigiamai veikia žąsų dėslumą ir kiaušinių apvaisinimą.

Žąsų dėslumą pavasarį (kol nėra jaunos žolės) galima padidinti, duodant joms pačių išaugintų želmenų. Darome taip: į medines dėžes pripilame 2-3 cm grūdų, palaistome vandeniu ir dėžę ant dėžės statome šiltoje patalpoje. Pradėjus grūdams dygti, išnešame juos į šviesą. Želmenys greitai auga. 7-10 cm aukščio juos nukerpame ir lesiname žąsims. Grūdus vėl palaistome, ir taip galima gauti 3 derlius.

Ne mažiau dėmesio skiriame ir žąsinų auginimui. Poravimosi metu jie turi būti sveiki, energingi, aktyvūs. Likus 10-15 dienų iki kiaušinių perinimo, žąsinams duodame daugiau lesalų, o papildomai -sudygusių grūdų. Grūdus supilame į dėžutę 2-3 cm storio sluoksniu, užliejame kambario temperatūros vandeniu, kad apsemtų, ir laikome šiltai. Po dviejų dienų grūdus perpilame j kitą indą, kad jie liktų tik drėgni. Daigeliams išaugus iki 1-2 cm, - sulesiname žąsinams. Taip merkiame kasdien ir lesiname tik šviežiai sudaigintais miežių, kviečių ar avižų grūdais.

Produktyviuoju metu žąsis galima ganyti aptvaruose, tačiau užtverti taip, kad galėtų sugrįžti prie lizdo. Kad ganyklose nuolat būtų žolės, ganome mažais ploteliais, o likusią ganyklą tręšiame, laistome. Žąsų aptvarui užtenka 0,5-0,6 m aukščio tvorelės. Patogu naudoti kilnojamą tvorelę. Ją gaminame iš vielos tinklo, lentų, žabų ir net špagato ar virvės. Jei ganykloje nėra vandens telkinio, statome pavėsinę ir girdyklas. Žąsis papildomai lesiname vakare, parvarę į paukštyną.

Pasibaigus produktyviajam laikotarpiui (po kiaušinių dėjimo ir perėjimo), žąsis galima mažiau lesinti. Jei ganykloje daug žolės, tai vakare joms duodame po 50-70 g koncentruotųjų pašarų ar grūdų. Bet jei ganykla nevešli, žąsis papildomai lesiname daržovių lapais ar pjauta žole, nes žolės turi gauti pakankamai. Neproduktyviuoju laikotarpiu žąsims duodame iki soties žaliųjų pašarų. Jie turi būti vitaminingi. Rekomenduotinas toks racionas: bulvės ir pašariniai runkeliai - 450-500 g, morkos -100 g, pelai - 50 g, žolės miltai -100 g, baltymingi pašarai (žuvies ar mėsos - kaulų miltai) - 40-50 g, mineralinės medžiagos - 8-12 g. Runkelius reikia duoti žalius, o bulves - virtas. Žolės miltus, šieno pabiras, pelus užplikiname, nes toksį pašarą žąsys geriau lesa. Mineralines medžiagas duodame kartu su lesalu ar atskirai.

Žiemą dalį sultingųjų pašarų galima pakeisti žolės miltais - 200 g vienam paukščiui, o dalį - mišriu silosu. Tokiame silose yra lengvai virškinamų angliavandenių, karotino, o tai stimuliuoja virškinimą. Kombinuotas is silosas gali būti iš bulvių, pašarinių ir cukrinių runkelių, žolės, morkų, pašarinių kopūstų. Kuo įvairesni pašarai, tuo maistingesnis silosas. Runkeliai ir bulvės turi daug angliavandenių, bet trūksta proteinų, o jaunoje ankštinėje žolėje jų yra pakankamai, bet trūksta ląstelienos. Silosui iškasame duobę (pagal turimos masės kiekį), išklojame polietileno plėvele ir dedame visus komponentus. Morkas ir runkelius klojame su visais lapais, žolę susmulkiname iki 5-10 cm ilgio, ant viršaus uždedame šiaudų ir smarkiai suspaudžiame.

Silosas išrūgsta po 50-60 dienų, ir jau galima susmulkintą lesinti žąsims po 500 g per dieną. Galima primaišyti 100-150 g kombinuotųjų pašarų. Siloso rūgštingumui sumažinti dedame kreidos ar pašarinių kalkių.

Pagal sunaudojamą pašarų kiekį atitinkamai skiriama vandens. Santykis 1:3,7. Paros vandens kiekis priklauso nuo temperatūros ir gali svyruoti iki 300 proc., kai tuo tarpu pašarų naudojama tik 60 proc. Nereikia užmiršti, kad žąsys yra vandens paukščiai.

Žąsys mėgsta neštis į vandenį įvairias šaknis ir greitai užteršia girdyklas. Todėl jas reikia kasdien plauti ir pripildyti vandens.

Žąsys savo būdu skiriasi nuo kitų paukščių: jos labiau pripranta prie žmogaus ir "susikalba", įvairiai kraipydamos galvą ir kaklą.

Žąsų elgesys labai įdomus. Dar kiaušinyje, prieš dvi dienas iki išsiritimo, žąsiukai pradeda cieksėti, atsakydami į perekšlės "kalbinimą". Prasikalę iš kiaušinio, jie pakartoja tuos garsus.

Po kelių dienų jauniklių pulkelyje jau išsiskiria stipresnieji: vieni nuleidžia galvas, antri ištiesia kaklą prieš kitus. Jie stengiasi visur pirmauti. Kai nusistovi "tvarka", žąsiukai "pagerbia" vienas kitą pagal "rangą". Stipresnis ištiesia kaklą ir atlošia galvą, tai reiškia įspėja. Jeigu ištiesęs kaklą gagena žiūrėdamas į šoną,- rodo paklusnumą. Kai gagena garsiai ir ištiesia kaklą, - gąsdina, o kai nuleidžia galvą ir kaklą, - reiškia paklusnumą arba linkęs pasitraukti.

Žąsinai paprastai draugauja su keliomis tomis pačiomis žąsimis. Pasirodžiusį svetimą žąsiną daužo sparnais, gnaibo kaklą, krūtinę, o jeigu susimuša vandenyje, stengiasi kuo giliau panardinti vienas kitą. Nugalėtojas, sugrįžęs prie žąsų, iškelia galvą, garsiai gagena, vaizduoja didvyrį.

Panašiai žąsinai meilinasi. Jeigu žąsis nugalėtojui taip pat atsako ir supliaukši sparnais, tai reiškia, kad jis tinkamas "jaunikis".

GYVŲ ŽĄSŲ PEŠIMAS ŠERIMOSI LAIKOTARIU
Žąsys - vieninteliai naminiai paukščiai, kurie gali būti pešami gyvi. Jų plunksnos ir pūkai naudojami buityje. Pūkai naudojami pagalvėms, duknoms, miegamųjų maišų, turistinių striukių siuvimo pramonėje.

Žąsys natūraliai šerias i du kartus per metus. Pirmas šėrimasis būna pavasarį, kada iškrinta visos plunksnos, o antras - rudenį, kada metamos tik mažos ir vidutinės plunksnos.

Visos plunksnos ant žąsies kūno išsidėstę tam tikra tvarka ir pradeda slinkti nevienodai. Šertis paukščiai pradeda nuo vairuojamųjų uodegos plunksnų. Vėliau pradeda šertis pilvas, apatinė kaklo dalis, krūtinė. 5-10 dieną nuo šėrimosi pradžios pradeda slinkti nugaros plunksnos ir t.t.

Jaunų žąsų plunksnos subręsta 75-80 d., ir pirmąkart gyvas žąsis galima pešti 10-11 savaitę. Nuo jauniklių pripešama pirmųjų plunksnų -36-42 g. Geriausiai pešti 120-125 d., tada plunksnų pripešame 90-100 g, iš jų 30-35 g pūkų. Plunksnų ir pūkų kokybė priklauso nuo žąsų laikymo. Baltos, minkštos, blizgančios plunksnos ir gumulais nesusivėlę pūkai gaunami laikant žąsis ant švaraus kraiko, gerai šeriant, nuolat keičiant vandenį girdyklose. Kada pradėti žąsis pešti?
Iš įvairių kūno vietų reikia ištraukti po plunksną. Jeigu ištrauktos plunksnos galiukas sausas ir baltas, - plunksnos tinka pešimui. Jei išpešta plunksna kraujuoja arba pasirodo tirštas skystis,- dar reikia palaukti kelias dienas. Nepešame silpnų, sergančių, su pažeista oda paukščių.

Pešimo dieną žąsų nešertame. Paukštį dedame sau ant kelių (galvą nuo savęs). Pešame plunksnų augimo kryptimi tas plunksnas, kurios atsipalaiduoja. Plunksnas ir pūkus galima pešti kartu arba, nurinkus plunksnas, vėliau pešti pūkus. Negalima pešti plunksnų nuo klubų, nes jos prilaiko sparnus. Jei gerai parinkome šėrimosi laiką, plunksnų pešimas paukščiams būna neskausmingas.

Nupeštoms suaugusioms žąsims jokių ypatingų sąlygų nereikia. Jauniems paukščiams duodame papildomai koncentratų. Per pusantro mėnesio plunksnos atauga.

Žąsų pešimas
Daugiausia plunksnų pripešame nuo papjautos žąsies. Paukštis turi būti dar šiltas. Jį suvyniojame į audeklą ir laikome kelias minutes virš garų. Pirmiausia nupešame plunksnas, o vėliau - pūkus. Nuo 150-180 dienų amžiaus žąsies galima pripešti 130-150 g plunksnų ir 75-80 g pūkų. Plunksnas džioviname nestorai paklotas ant grindų vėdinamoj patalpoj, pavartydami. Po kelių dienų supilame j tarą, kurioje laikysime.

Nešvarias plunksnas plauname. Į 40-50 laipsnių C temperatūros vandenį beriame skalbimo miltelių, skirtų vilnai plauti, sudedame plunksnas ir nestipriai gniaužome, maišome. Skalaujame, išgriebiame iš vandens ir džioviname. Geriausia džiovinti marlės maiše, dažnai pavartant.

Plunksnas galima ne pešti, bet plikyti. Į didelį puodą įpilame 55-60 laipsnių C temperatūros vandens. Papjautą žąsį, laikydami už kojų, įleidžiame į vandenį, judiname ir laikome 1 minutę. Ištrauktą iš vandens žąsį truputį rankšluosčiu apsausiname ir pešame, tačiau šitaip pešant sunkiau atsiskiria plunksnos ir pūkai, kuriuos irgi džioviname.

Išdžiovintas plunksnas ir pūkus laikome gerai vėdinamoje patalpoje.

ŽĄSŲ PJOVIMAS

Žąsis pjauname anksti ryte, kol tuščias žarnynas, nes iš palesintų paukščių būna žymiai sunkiau išimti vidurius, gali trūkinėti žarnynas, blogėja skerdienos kokybė.

Prieš pjovimą žąsims surišame kojas, sparnus, pakabiname žemyn galva ir pjauname aštriu peiliu ties apatine snapo dalimi (ten, kur kaklo įlinkis) link ausų mazgelių. Kuo greičiau nuteka kraujas, tuo skerdienos kokybė geresnė - šviesesnė spalva, nėra kraujoplūdžio dėmių.

Leidžiame ištekėti kraujui. Plunksnas laikantiems raumenims atpalaiduoti per gomurio plyšį aštriu peiliu duriame į smegenis. Per 2-3 minutes kraujas nuteka. Galima žąsis pjauti ir paprasčiau. Joms tiesiog nukertame galvą ir laikome už kojų pakėlę, kol išteka kraujas. Dar nuo šiltos skerdienos, kaip anksčiau aprašyta, pešame plunksnas ir pūkus. Nupeštą žąsį vartydami palaikome ant ugnies, kad nuskrustų pūkų likučiai, nuplauname.

Nuo kloakos (išeinamosios angos) iki krūtinkaulio kylio darome pjūvį. Išimame visus vidaus organus. Kepenėles ir raumeninį skrandį vartojame maistui. Ties pirmuoju sąnariu nupjaunami sparnai, kojos. Sparnus galime naudoti buityje šepečio vietoje. Skerdieną išplauname šaltu vandeniu ir paliekame 2-3 val. kambario temperatūroj. Vėliau ją galima užšaldyti arba iškepti. Šaldytos skerdienos nepatartina laikyti ilgiau kaip 2-3 mėnesius. Atšildome ją iš lėto, nes staigiai atšildant blogėja mėsos kokybė. Dar galima skerdieną supjaustyti gabalais, pamirkyti šiltuose riebaluose, atšaldyti, sudėti į stiklainius, pripilti iki viršaus šiltų taukų ir uždengti dangteliais.

Skerdiena dažniausiai kepama, troškinama ar verdama. Iš žąsienos gaminama daug šventinių patiekalų. Nuo seno lietuviai Kalėdoms kepa žąsį su obuoliais.

Labai vertingi žąsų riebalai. Jie lengvai virškinami, turi daug riebalinių rūgščių, pati žemiausia jų lydymosi temperatūra 26-34 laipsniai C. Žąsų riebalai neturi cholesterino, plačiai naudojami farmacijos pramonėje. Nuo seno žąsies taukais liaudis gydė nudegimus, nušalimus.
kazys
 
Pranešimai: 8
Užsiregistravo: 20 Lap 2016

Pratesimas...

ŽĄSŲ LIGOS

UŽKREČIAMOSIOS LIGOS
Daugiausia infekcines ligas platina sergantys paukščiai, kurie užkrečia aplinką su išmatomis, seilėmis, gleivėmis, odos pleiskanomis ir kitais būdais. Infekcijos šaltinis gali būti ir nesunaikinta paukščių (dvėseliena) gaišena.

Nustatyta, kad daugelis patogeninių (ligas sukeliančių) mikroorganizmų: bakterijų, grybelių ir virusų - ne tik parazituoja paukščio organizme, bet ir ilgai išsilaiko aplinkoje. Todėl, norint sunaikinti ligos sukėlėją, reikia gerai žinoti jo savybes, atsparumą dezinfekcinėms medžiagoms.

Svarbiausia - švara paukštyne: nuolat šaliname mėšlą, kreikiame, sienas baliname kalkių skiediniu. Labai svarbu švarus kraikas ir lizduose, kad kiaušinių lukštai būtų švarūs. Jauniklius tolesniam auginimui paliekame tik judrius, su užgijusią bambagysle, puriais, blizgančiais pūkais.

Lesalai visuomet turi būti sausi ir birūs. Nelesinkime supelijusių, sukaitusių grūdų, žolės miltų. Vasarą būtinai įrenkime pavėsines, kad paukščiai galėtų pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių. Nuolat plaukime girdyklas, o vandenį naudokime tik iš patikrintų šaltinių. Stebėkime ir atskirtame silpnesnius paukščius, kuriuos laikykime atskirai, kol sustiprės. Tinkamais pašarais lesinamos žąsys atsparios ligoms. Nepamirškime, kad žąsys labai jautrios skersvėjams.

Paukščių ligos labai panašios viena į kitą, ir pradedančiam žąsų augintojui neįmanoma jų atskirti. Pastebėjus įtartiną žąsų elgesį, skubiai kvieskime veterinarijos gydytoją.

PAUKŠČIŲ CHOLERA, ARBA PASTERELIOZĖ
Tai infekcinė liga, kuria serga visi naminiai ir daugelis laukinių paukščių. Ligos forma gali būti žaibinė, ūmi, poūmė ir lėtinė.

Šia liga žąsys gali užsikrėsti nuo kitų sergančių paukščių, ligos sukėlėjais užkrėstų pašarų, vandens, inventoriaus, kraiko.

Žaibine forma sergantis paukštis, be matomų klinikinės ligos požymių, keletą kartų suplasnojęs sparnais, staiga nugaišta.

Omine forma sergantys paukščiai būna apsnūdę, tupi pasipūtę, plunksnos suveltos, sparnai nuleisti, galvą laiko po sparnu arba atmetę atgal ant nugaros, viduriuoja, dreba, mažai lesa, daug geria. Paukštis daugiausia tupi, sunkiai keliasi, pasiremdamas sparnais. Liga trunka 1-3 dienas, ir paukštis nugaišta.

Lėtine arba poūme forma sergančios žąsys būna anemiškos, sulysusios. Patinsta sparnų ir kojų sąnariai, paukščiai pradeda šlubuoti. Tarp kojų pirštų susidaro riešuto dydžio ir didesnių pūlinių.

Pastereliozės lėtinė forma kartais praeina tik su slogos požymiais. Liga trunka 14-21 d. Paukščiai dažniausiai nugaišta, o išlikę gyvi būna mikrobų nešiotojai. Tiksliausiai liga nustatoma tik laboratorijoje bakteriologiniais tyrimais. Patalpas dezinfekuojame 20 proc. šviežiai gesintų kalkių tirpalu, karštu 3 proc. kreolino tirpalu arba karštu 2 proc. natrio šarmo tirpalu.

tuberkuliozė

Tuberkuliozė - lėtinė infekcinė naminių gyvulių ir paukščių liga, kuri labai žalinga. Sergančių paukščių įvairiuose organuose ir audiniuose susidaro būdingi tuberkulioziniai židiniai. Didžiausias infekcijosšaltinis yra sergantyspaukščiai,jųkiaušiniai, išskyros,užteršta aplinka. Šią infekciją gali pernešti ir graužikai, katės bei laukiniai paukščiai. Tuberkuliozės mikrobai yra labai atsparūs nepalankiems išorės faktoriams, dezinfekcinėms medžiagoms, todėl jie ilgai išsilaiko aplinkoje. Geriausiai tuberkuliozės bakterijas naikina tiesioginiai saulės spinduliai (karštą vasaros dieną - per 40-50 minučių).

Paukščiai dažniausiai serga vidaus organų tuberkulioze. Ligos pradžioje paukštis būna apsnūdęs, nejudrus, viduriuoja. Nors ir labai gerai lesinami, paukščiai pradeda liesėti. Dažnai į ligos pabaigą tuberkuliozė išplinta į kaulus ir sąnarius. Paukštis nebegali paeiti, sulysta ir nugaišta. Gali pasitaikyti odos ir vidaus organų tuberkuliozė.

Tuberkulioze sergantys paukščiai (jeigu nevisai liesi) tinka maistui, t ik mėsą reikia labai gerai išvirti. Jų kiaušiniai vartojami tik virti, o perinimui netinka.

ASPERGILIOZĖ

Ligą sukelia patogeniniai grybeliai. Aspergilioze gali susirgti visi naminiai ir laukiniai paukščiai nuo supelijusio lesalo, kraiko, pelėsiais užkrėstų patalpų, apyvokos reikmenų. Iš užkrėstų kiaušinių išsirita užsikrėtę aspergilioze paukščiukai.

Sergantys paukščiai būna apsnūdę, silpni, nejudrūs, mažai lesa, daug geria, viduriuo ja. Kai kada j uos vargina konvulsijos. Kvėpavimas sunkus.

Svarbiausia profilaktikos priemonė - gera paukščių priežiūra ir pilnaverčiai lesalai. Apgedusius, supelijusius, suplėkusius lesalus prieš vartojimą reikia apie 30 min. pavirinti. Įtarę aspergilioze sergant paukštį, nedelsiant jį atskiriame ir izoliuojame.

NEUŽKREČIAMOSIOS LIGOS

A AVITAMINOZĖ

Sergantys avitaminoze paukščiai būna apsnūdę, jų plunksnos ir pūkai neblizga. A avitaminozei būdingi regos sutrikimai. Pablykšta akies rainelė, konjunktyva, ragena sausėja ir kietėja.

Sergantiems paukščiams reikia duoti daug karotino (vitamino A provitamino) turinčių lesalų: morkų, žolės miltų, jaunos žolės. Tikslinga padidinti vitamino A dozę 1,5-2 kartus.

D AVITAMINOZĖ
Trūkstant vitamino D3 (videinas yra 15-20 karti} veiklesnis už vitaminą D2 ir naudojamas tik paukščiams), jauni paukščiai suserga rachitu. Jų plunksnos lėčiau auga, būna papurusios, susivėlusios, sparnai nuleisti, kojos išlinkusios. Paukščių kaulai minkšti, krūtinkaulis iškrypęs.

Rachitu sergančius paukščius galima išgydyti tik pirmoje ligos stadijoje. Sergančius reikia laikyti šviesiose, gerai vėdinamose patalpose, leisti jiems pakankamai judėti, saulėtomis dienomis laikyti lauke. Gydome vitamino D preparatais.

Žąsys dar serga E, PP, BĮ, B2, B3, B4, B12 avitaminozėmis. Visais atvejais paukščiams duodama 1,5-2 kartus daugiau trūkstamųvitaminų.

Susirgusiems ir silpniems paukščiams kiekvienoje paukštidėje reikia turėti izoliatorių, o nugaišusiems - sandarią metalinę dėžę su dangčiu.
kazys
 
Pranešimai: 8
Užsiregistravo: 20 Lap 2016

Laukiu klausimų :)
kazys
 
Pranešimai: 8
Užsiregistravo: 20 Lap 2016

Noriu visą savo daržą apsodinti daržovėm. Valgau daugiau morkų,tai jų sodinsiu daugiausiai.Bet kaip jas užsiaugint.O visų pirma, kur gauti gerų sėklų.Čia žiūrėjau,  morkosO jūs kur perkate?Turit ką parekomenduoti?
rimaA123
 
Pranešimai: 1
Užsiregistravo: 23 Rgs 2017


Grįžti į Gyvulininkystė/Bitininkystė

Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias